Taikant dirbtinį intelektą švietime nereikia kurti naujo, „DI grįsto mokymo metodo“. DI diegimas gali paversti tikrove tai, ką progresyvioji pedagogika propaguoja jau daugiau nei šimtą metų: kad mokiniai klaustų, tyrinėtų, kurtų, dirbtų kartu ir prisiimtų atsakomybę už savo mokymąsi.

Diegiant skaitmenines priemones, daugelis tikėjosi, kad technologijos iš esmės pakeis mokymą „vien savo buvimu“. Taip neatsitiko. Interaktyvioji lenta, skaitmeninis vadovėlis ar projektorius daugeliu atvejų tradicinę frontalią pamoką padarė spalvingesnę, tačiau mokymosi logikos nepakeitė. Viena iš priežasčių – tikroji kliūtis diegti aktyviojo mokymosi metodus buvo ne technologijų trūkumas, o mokytojų laiko ir energijos stoka. Pasirengti apverstajai pamokai, projektinei užduočiai ar diferencijuotam grupiniam darbui reikia kur kas daugiau darbo nei tradiciniam aiškinimui. Ankstyvosios skaitmeninės priemonės šios naštos nesumažino; priešingai, jos dažnai pridėdavo naujų užduočių.

Būtent čia DI ir keičia padėtį. Per kelias minutes mokytojas gali sukurti skirtingo sunkumo užduočių, nukreipiančių klausimų, diskusiją skatinančių teiginių ar atvejų analizių, o tai gerokai sutrumpina pasiruošimo laiką. Be to, DI gali suteikti tai, ko 30 mokinių klasėje mokytojas negali: tiesioginį, individualizuotą grįžtamąjį ryšį ir pagalbą kiekvienam mokiniui. Mokiniai gali klausti, bandyti ir klysti savo tempu, o nuo šių užduočių atlaisvintas mokytojas pamokoje gali palaikyti diskusiją, kreipti mąstymą ir padėti bendram darbui.

Žinoma, niekas iš to nevyksta savaime. DI lygiai taip pat lengvai gali tarnauti senajam, pasyviam mokymuisi, jei mokiniai tik prašo jo gatavų atsakymų. Todėl tikroji šios galimybės vertė slypi ne pačiame įrankyje, o pedagoginiame požiūryje, kuriuo vadovaudamiesi jį naudojame.